Tulpės purvo gydyklos

Audio gidas

Atsisiųskite mobilų audio gidą

apie / Foto

1924 m. Birštonas atiteko Lietuvos Raudonajam Kryžiui ir, kaip rašo amžininkai, ėmė augti ir gražėti "amerikonišku tempu". Vienas iš pirmųjų pavyzdžių – 1927 m. duris atvėręs svarbiausias to meto kurorto pastatas – purvo gydyklos su kupolu ir stikliniu fasadu ant Nemuno kranto, veikiantis iki šių dienų. Nors gydyklos priklauso VšĮ "Tulpės" sanatorijai, iki šiol fasadą puošia autentiškas Raudonojo Kryžiaus ženklas. Architektas Romanas Steikūnas pradžioje buvo suprojektavęs dviaukštį statinį, tačiau nuspręsta antrojo aukšto atsisakyti.

Įdomu tai, kad anuomet lietuvių kalboje nebuvo žodžio "vonia", vietoje jo buvo sakoma "tynia", todėl ir gydyklos neoficialiai vadintos "purvotynia". Durpės gydomajam purvui gaminti buvo gabenamos iš netoliese esančio Velniabliūdžio durpyno, kaip ir šiais laikais, jos būdavo maišomos su mineraliniu vandeniu. Gydymas purvu Birštono apylinkėse atrastas dar XIX a. viduryje, tačiau tik ėmus jį taikyti pacientams moderniose sanatorijose, prasidėjo tikrasis kurorto augimas.

Dažniausiai anuometinėse Raudonojo Kryžiaus gydyklose sveikatinosi kauniečiai, kurie galėjo į kurortą atvykti autobusu. Tarpukario Lietuvos spauda gyrė ne tik procedūrų kokybę ir kurorto naudą sveikatai, bet ir medikų sugebėjimą bendrauti su įnoringais pacientais. Skundai dėl aukštų gydymo kainų prasidėjo tik įsisiūbavus trisdešimtųjų ekonomikos krizei.

Visą kurorto nešamą pelną Raudonasis Kryžius skyrė Birštono plėtrai – elektros ir vandens bei kanalizacijos tinklams, miestelio tvarkymui, todėl čia planingai ėmė kilti ir kiti nauji pastatai.

Atsiliepimai

0 atsiliepimai (-ų)