Pasaulį aš vaizduojuosi, kaip didelę simfoniją... (M.K. Čiurlionis)

Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, geriausią savo laikmečio Leipcigo konservatorijos studentą, mokslo draugai apibūdino kaip žmogų, turintį vizualią klausą. Per šimtą metų jo kūrybos tyrinėtojai tik patvirtino – genijaus sukurtos muzikos garsuose tarsi iškyla vaizdai, o paveikslai… skambantys, dainuojantys.

Atostogaudamas savo tėvų namuose Druskininkuose, klajodamas po apylinkes M. K. Čiurlionis rašė savo laiškuose, kad jaučia, mato ir girdi gamtos, mūsų protėvių dainų ir legendų ir visos visatos harmoniją. Tad nieko keisto, jog pradėjęs studijuoti tapybą M. K. Čiurlionis skundėsi, kad Varšuvos dailės mokykloje "nieko nemokė ten to, ko norėjau išmokti", nors pats jautė nuolatinį norą vien tik tapyti, visiškai pasinerti į meną ir paveiksluose perteikti bent dalelę grožio, matomo ne tik akimis, bet jaučiamo visa savo esybe. Saulėlydis už Druskonio ežero, Raigardo slėnis, žydinčios apylinkės genialiajam Čiurlioniui buvo daugiau nei vaizdas, tai – jo sielos būsena.

Tad būnant Druskininkuose verta pamėginti sužinoti daugiau apie didį menininką, kurį vienas iš jo kūrybos gerbėjų, Nobelio literatūros premijos laureatas Romenas Rolanas (Romain Rolland) apibūdino kaip "naujo dvasinio žemyno Kristupą Kolumbą".

Užsukite į M. K. Čiurlionio muziejų, pasigrožėkite visame kurorte išdėstytomis jo paveikslų reprodukcijomis, apsilankykite "Vasaros su Čiurlioniu" koncerte ir, žvelgdami į gražiausias Druskininkų apylinkių vietas, čiulbant paukščiams, įsivaizduokite, kaip visa tai pamatytų, išgirstų ir pajaustų Čiurlionis.